UAB SABELIJA

Šiuo metu (neminėsime kokiu, nes TAS žodis jau visiem stringa gerklėje) daugelis jaunų žmonių kraunasi lagaminus ir keliauja laimės ieškoti į apelsinų, ryžių, žuvų ar kitas šalis. Bet liko dar patriotų, kurie laimės, savirealizacijos ar ko kito tikisi ar randa ir savoj šalyj, pasitelkdami tokias priemones: migruoja į kitus miestus ar naujas darbovietes (žinoma, tų priemonių yra labai daug, bet dabar ne apie tai). Ekonominis spektras buvo reikalingas tik įvadui, juk kažkaip reikėjo privesti prie pagrindinės minties, bet kažkur ją pamečiau, tikiuosi, Jūs atrasite.

Grybų radybų – radau besikerojančią minties giją, kuri leido šaknis ne į tą dirvą. Bet pamėginsiu ją grąžinti į reikiamas vėžias... - naują darbovietę. Kaip žinia, pirmi kartai visom prasmėm, visose situacijose yra jaudinantys, kupini nežinomybės, nerimo, naujų potyrių, iššūkių...

Aš, kaip „nepriklausomos migracijos tarnybos ekspertė“, supažindinsiu ir pateiksiu „labai rimtą“ ekspertizės analizę apie naujokų migraciją į „Sabeliją“. Pirmiausia, reikia pažymėti, kad „Sabelijos“ kolektyvas labai energingas ir jaunatviškas, jis vis atsinaujina, jaunėja ir šviežėja. Kaip ir dera pradėti naujus metus su naujais iššūkiais ir lukesčiais, „Sabelija“ 2010 sausio mėnesį startavo su naujo skyriaus įkūrimu. Susipažinkite, jei kas dar nepažįstate, – jo vardas – Nuotolinių pardavimų skyrius, su keturiom žaviom konsultantėm: Sandra, Živile, Kristina, Aušra ir skyriaus krikštamote Erika priešakyje. „Fuksų“ sąraše (tikiuosi, baltajame) taip pat yra konsultantai: Mantas, Rasa, Valdas, Edita, Erika, Natalija, plėtros vadovas Egidijus ir kt., kurių dar nepažįstu, bet padėtį tikiuosi ištaisyti per artėjančią pažintinę kelionę po Panemumę :)

Kitų skyrių naujokų aklimatizacijos duomenys dar neištirti, todėl plačiau aptarsime Nuotolinių pardavimų skyriaus konsultančių būklę (ne ne - čia ne apie kokio vakarėlio pasekmes, apimtis, ūgį ar svorį). Pirmakursis studentas dažniausiai pirmą kartą atvykęs į bendrabutį, sutinka rūškaną budėtojos veidą ir besidžiaugiančius antrakursius, kurie ploja katutėm, kad vietoj jų atsirado šviežienos, kas pirks alų, tvarkys kambarius, darys namų darbus.

„Sabelijoj“ vietoj piktos budėtojos mes išvydome maloniai besišypsančią Laurą ir visada pasiruošusį padėti Andrių. Kaip tyrimo eigoje išaiškėjo, Andrius – mūsų kelrodė žvaigždė. Jis atrankos metu mums visoms atskirai, rodė kelią, kaip klaidžiais „Sabelijos“ tuneliais pasiekti finišo tiesiąją – grėsmingąją (bent jau taip atrodė tuo metu) posėdžių salę.

Kiekvieno naujoko startas prasideda nuo ekskursijos po „Sabelijos“ būstinę ir pažintinės kelionės su senbuviais. Kaip priklauso pirmakursiui, deja, nei iš vieno nesulaukėme kiaušinių, pomidorų ar kitų produktų atakos, niekas neprašė nudirbti jo darbus ar atnešti alaus (čia tai tikrai turbūt kam nors „deja“). Visi šypsojosi ir vis dar tebesišypso (kažkodėl), atsakinėjo į mūsų klausimus, pasakojo apie vidaus ir išorės taisykles, papročius, tradicijas ir tekino visokią kitokią informaciją, kuri lengvino mūsų aklimatizaciją. Žinoma, mums buvo lengviau, nes į mūsų „nuotolinį kursą“ įstojo keturios „studentės“, nes dažniausiai į „Sabelijos universitetą“ priimami po vieną :)

Nors, turiu pasakyti, kad vienas sabelietis (taip vadinamas „Sabelijos universiteto studentas“) nesišypsojo, nebuvo itin draugiškas ir visiškai su mumis nebendravo, nekalbėjo ir mus ignoravo... Tai nepalengvino integracijos į senbuvių kolektyvą, kėlė įtampą ir buvo gan nejauku. Įvardinti tą asmenį būtų nediskretiška, galiu tik išduoti (bet Jūs tikrai neatspėsit), kad tai JIS, kuris labai principingas, karts nuo karto energingas, valgo daug daržovių, rodo visiem liežuvį ir turi ilgą uodegą. Jei atpažinote šį asmenį, vardan darnaus sabeliečių mikroklimato, niekam nesakykite, kas jis...

Pagrindinis pažintuvių taškas – kavagėris, kur visi susirenka ne tik kavos atsigerti (ji tik pretekstas), bet ir aptarti dienos darbų, rūpesčių, pasidžiaugti asmeniniais laimėjimais ar apgedėti pralaimėjimų, paminėti kolegų gimtadienių, vardadienių ir kitų progų. Čia galima sužinoti visas dienos aktualijas (nereikia skaityti laikraščių), šviežiausius „pliotkus“ – žinios čia sklinda tiesiog šviesos greičiu... Ir sienos turi ausis... Tad jei turite paslapčių, kurių nereikėtų žinoti saugumui, kalbėkite tyliai, arba geriau visai nekalbėkite. Dar viena nerašyta taisyklė – į kavagėrį kasdieną nešiotis po vieną gerą naujieną (artėjantis savaitgalis, graži diena, skanus pyragaitis ar kiti geri dalykai), nes jų dažnai reikalauja Dangira – gerųjų žinių „išmušinėtoja“. Tad įspėjimas – jei išlipai ne ta koja iš lovos, kas nors nepasisekė, ar tiesiog, kaip sakoma, „ne tavo diena“ – geriau lik be kavos ir į kavagėrį neik!

Pirmas įspūdis – labai išvystyta kolektyvo organizacija. Nei viena darbuotojo, „Sabelijos“, valstybės šventė nepraslys veikliajai Elenai pro akis. Organizuojamos išvykos, iškylos, boulingo turnyrai, draugiškos talkos. Nuotoliniu būdu dirbame daugiau nei tris mėnesius, bet jau spėjome pašventinti nemažai gimtadienių (tarp jų ir mūsų skyriaus mėnesinės – vieno mėnesio gimtadienis), paslidinėti išvykoje ant kalniuko, sudalyvauti boulingo turnyre, sniego „Sabelijos“ kieme kasime (pastarojo įvykio detalės: kadangi aš nežinojau apie tokį projektą, buvau pasikausčiusi spec. apranga - aukštakulniais ir sijonėliu).. Ir dar laukia išvyka aplink Lietuvą.

Žymus rusų animacijos filosofas Leopoldas yra pasakęs: „Vaikai, gyvenkime draugiškai“. Ekspertizės išvados – sabeliečiai šitais principais tikrai vadovaujasi, bendraudami ir su senais, ir su naujais darbuotojais.

O mes toliau galandamės liežuvius, čiumpame į rankas savo geriausią draugą Nr.1 – telefoną – ir užkariaujame pasaulį. Na, pradžiai užteks ir Lietuvos rinkos...